Lietuvių kalbos žodynas

Straipsniai

Viktorija Daujotytė

Pamatinis kultūros tekstas

Kiekviena tauta turi pamatinių arba likiminių tekstų. Tekstų, kuriuose tauta mato save pačią ir kitus. Lietuviams tokį tekstą yra atstojusi kalba. Su kalba lietuvių tautos pilietinėje ir kultūros istorijoje yra susiję daug itin svarbių momentų. Savo ruožtu rūpestis kalba yra esmingai pažymėjęs ne vieną iškilų žmogų. Jonas Basanavičius nebuvo kalbininkas, bet, siekdamasis lietuvių proistorės, neišvengiamai turėjo mąstyti apie kalbą. Kalba yra kultūros tekstas, kuris peržengia savo ribas; lemtingais atvejais kalba persmelki žmogaus sąmonę kaip didis egzistencinis rūpestis. Būtent tokio rūpesčio atodangą galime išvysti mirtinai sergančio Kazimiero Būgos laiške žmonai, rašytame 1924 metų spalio 7 dieną: „Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės. […] Šios dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“. Žodis Lietuvos pabrauktas. Būgai buvo lemta žinoti, kas yra Lietuvos turtas. Tik tam, kas gerai skiria savo ir savo tautos turtą, lemta nudirbti didelius darbus. Šiandien galime su rūpesčiu klausti, ar beturime pakankamai žmonių, gerai suvokiančių, kad kalba yra didis turtas. Turtas, kuriam reikia saugyklų, namų, gerai pasiruošusių tyrinėtojų.
Viena iš pačių geriausių ir būtiniausių kalbos saugos formų yra žodynai. Užrašomos giesmės, dainos, pasakos, užrašoma ir kalba, jos žodžiai ir žodžių vartojimo galimybės. Šiandien po ilgų ir sunkių metų galime pasakyti, kad jau turime Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Ištarkime aiškiai: šis žodynas yra svarbiausias lietuvių kalbotyros veikalas; šis žodynas yra pamatinis lietuvių kultūros tekstas. Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai. Visiems mums lemta atsidusti – skaudžiai ar su palengvėjimu, su nuostaba ar ironija: a. Pirmasis žodis – ženklas Didžiajame lietuvių kalbos žodyne.
Šiandien turime visus žodyno tomus – dvidešimt. Pabaigtuvių vainikas pagal lietuvišką paprotį. Kam jis turėtų būti įteikiamas?
Tautai, pamatinio kultūros teksto autorei.
Lietuvių kalbininkai žodynininkai šiandien praneša tautai, kad įvykdytas vienas svarbiausių kultūros uždavinių – pabaigtas pirminis žodynas, parašyta dvidešimties tomų Knyga, apimanti didžiumą lietuvių kalbos žodžių ir jų formų, teikianti daugybę vartojimo pavyzdžių.
Žodyno rašymą ir leidimą galima įsivaizduoti kaip didelę dramą su daugybe veikėjų – herojų ir antiherojų, ambicingų pralaimėtojų ir prie aplinkybių prisitaikiusių laimėtojų, valdingų vadovų ir tylių, nuolankiai, bet profesionaliai Žodynui tarnavusių vienuolių. Dramą, kuri pasiekdavo tragedinės įtampos ir nusileisdavo iki farso, kai tarybinė ideologija su jai nepriimtinais žodžiais kovojo kaip su „liaudies priešais“.
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra ypatingas skaitytojas. Jis yra perskaitęs lietuvių raštiją, didelę dalį klasikos, daug naujosios ir naujausios literatūros. Kur dar galima suprasti, kas kalbai yra jos literatūra ir kas kalba literatūrai, jei ne didžiajame žodyne. Norėčiau suskaičiuoti, kiek žodžių, jų formų, sakinių, unikaliausių pasakymų žodynui davė vien Žemaitė. O gal jau ir suskaičiuota? Įspūdingas Žemaitės frazeologizmų skaičius – per 1700. Kalbos kūrėja, kalbos mokytoja – aišku tai buvo jau Jonui Jablonskiui, nemaža prisidėjusiam ir prie žodyno.
Skaityti Žodyną kaip nesibaigiančio gyvenimo nepabaigiamą Knygą. Šventą Knygą. Žinau, kad yra tokių skaitytojų. Paminėsiu tik Romualdą Granauską.
Priklausome tautoms, esančioms filologijos prieglobstyje. Visa, kas mums istorijoje buvo esminga, siejosi su žodžiu, su jo liepsna ir pelenu. Apie tai mąstyta ir Justino Marcinkevičiaus. Užbaigtas žodynas skatins šios egzistencinės patirties reflektavimą. Bet pabaigtuvės turi duoti pradžią naujiems darbams, taip pat ir modernesniems žodynams. Žodynas yra užbaigtas, bet neužbaigiamas. Kiekvieno žodyno lizdo papildymas yra ir mūsų istorijos papildymas, to, kas sugriauta, atstatymas, atkūrimas. Nauja žodyno projekcija yra ir kultūros projekcija. Jaunoji lietuvių kalbininkų karta, užsiimanti pozicijas būtent dabar, turėtų labiau pasitikėti kalbos mokslo tradicija ir patys savimi. Kalba, jos išmanymas teikia daug galimybių ne tik kalbotyrai, bet ir visai humanistikai. Dabartinė filosofija yra kalbos filosofija. Tai yra ženkliška. Iš kalbos lengviau pereiti ne tik į filosofiją, bet ir į sociologiją, literatūrologiją. Žmogaus tikrovė yra kalbos tikrovė. Jos suvokimas, remiantis kalbos teikiamomis galimybėmis, tebėra ateities uždavinys. Bet jau šiai dienai priklausytų noras, kad kiekviena kalbininkų karta parašytų savo akademinę lietuvių kalbos gramatiką, iš naujo perskrodžiančią ir žodyno medžiagą.
Kiekvienam namui reikia pamatų, reikia stogo. Tikėtina, kad naujuose Lietuvių kalbos instituto rūmuose saugesnė yra ir žodyno kartoteka, kad dausų šaly Kazimieras Būga, vienas genialiausių lietuvių, gali būti ramus – nesupelys, nesudegs, nesunyks tai, kas priklauso Lietuvai, jos turtui. Kad tas turtas vis bus gausinamas, kad prie naujų lituanistikos strategijų kūrimo ir jų vykdymo prisidės ir Lituanistikos centras.
Jeigu atsitiktų taip, kad lietuvių tauta išsivaikščiotų (juk neveltui Ričardas Mikutavičius lyg pasergėdamas poezijos knygą pavadino „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“), ji liks savo žodyne, neišeis iš jo. Kalba yra tautos būdo kodas, šifras, žodinio gyvenimo visuma. Bet ir sėkla, kuri sudygsta tik žemėje, purenamoje ir laistomoje.
Jei prūsų kalbos žodynas būtų likęs didesnis… Jei būtų buvę užrašyti kuršių, jotvingių, kitų baltų genčių žodžiai…
Laimingas lietuvių kalbos likimas. Ne, nepavėlavęs, nors kitos tautos ir valstybės žodyno darbą atliko prieš šimtą ir daugiau metų.
Gyvam niekas ir niekad nevėlu. Kad tik tauta turėtų stogą virš galvos – savo valstybę, kad ji pajėgtų ir norėtų rūpintis ne tik tuo, kas yra svarbu, bet ir tuo, kas yra svarbiausia. Jaunas, labai jaunas buvo (ir liko) Vytautas Mačernis, kai parašė nebeužmirštamą sentenciją: „Maža tauta su dideliu žodynu…“

Atgal

© 2011–2013 Lietuvių kalbos institutas | | Licencija MetaShare commons BY NC