Lietuvių kalbos žodynas
Straipsniai
Viktorija Daujotytė
Pamatinis kultūros tekstas
Kiekviena tauta turi pamatinių arba likiminių tekstų.
Tekstų, kuriuose tauta mato save pačią ir kitus. Lietuviams tokį tekstą yra
atstojusi kalba. Su kalba lietuvių tautos pilietinėje ir kultūros istorijoje yra
susiję daug itin svarbių momentų. Savo ruožtu rūpestis kalba yra esmingai
pažymėjęs ne vieną iškilų žmogų. Jonas Basanavičius nebuvo kalbininkas, bet,
siekdamasis lietuvių proistorės, neišvengiamai turėjo mąstyti apie kalbą. Kalba
yra kultūros tekstas, kuris peržengia savo ribas; lemtingais atvejais kalba
persmelki žmogaus sąmonę kaip didis egzistencinis rūpestis. Būtent tokio
rūpesčio atodangą galime išvysti mirtinai sergančio Kazimiero Būgos laiške
žmonai, rašytame 1924 metų spalio 7 dieną: Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje
rūpėjo žodyno dėžės. [
] Šios dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui.
Žodis Lietuvos pabrauktas. Būgai buvo
lemta žinoti, kas yra Lietuvos turtas. Tik tam, kas gerai skiria savo ir savo
tautos turtą, lemta nudirbti didelius darbus. Šiandien galime su rūpesčiu
klausti, ar beturime pakankamai žmonių, gerai suvokiančių, kad kalba yra didis
turtas. Turtas, kuriam reikia saugyklų, namų, gerai pasiruošusių tyrinėtojų.
Viena iš pačių geriausių ir būtiniausių kalbos saugos formų
yra žodynai. Užrašomos giesmės, dainos, pasakos, užrašoma ir kalba, jos žodžiai
ir žodžių vartojimo galimybės. Šiandien po ilgų ir sunkių metų galime pasakyti,
kad jau turime Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Ištarkime aiškiai: šis žodynas
yra svarbiausias lietuvių kalbotyros veikalas; šis žodynas yra pamatinis
lietuvių kultūros tekstas. Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir
gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai. Visiems mums lemta
atsidusti skaudžiai ar su palengvėjimu, su nuostaba ar ironija: a. Pirmasis žodis ženklas Didžiajame
lietuvių kalbos žodyne.
Šiandien turime visus žodyno tomus dvidešimt. Pabaigtuvių
vainikas pagal lietuvišką paprotį. Kam jis turėtų būti įteikiamas?
Tautai, pamatinio kultūros teksto autorei.
Lietuvių kalbininkai žodynininkai šiandien praneša tautai,
kad įvykdytas vienas svarbiausių kultūros uždavinių pabaigtas pirminis
žodynas, parašyta dvidešimties tomų Knyga,
apimanti didžiumą lietuvių kalbos žodžių ir jų formų, teikianti daugybę
vartojimo pavyzdžių.
Žodyno rašymą ir leidimą galima įsivaizduoti kaip didelę
dramą su daugybe veikėjų herojų ir antiherojų, ambicingų pralaimėtojų ir prie
aplinkybių prisitaikiusių laimėtojų, valdingų vadovų ir tylių, nuolankiai, bet
profesionaliai Žodynui tarnavusių vienuolių. Dramą, kuri pasiekdavo tragedinės
įtampos ir nusileisdavo iki farso, kai tarybinė ideologija su jai nepriimtinais
žodžiais kovojo kaip su liaudies priešais.
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra ypatingas skaitytojas.
Jis yra perskaitęs lietuvių raštiją, didelę dalį klasikos, daug naujosios ir
naujausios literatūros. Kur dar galima suprasti, kas kalbai yra jos literatūra
ir kas kalba literatūrai, jei ne didžiajame žodyne. Norėčiau suskaičiuoti, kiek
žodžių, jų formų, sakinių, unikaliausių pasakymų žodynui davė vien Žemaitė. O
gal jau ir suskaičiuota? Įspūdingas Žemaitės frazeologizmų skaičius per 1700.
Kalbos kūrėja, kalbos mokytoja aišku tai buvo jau Jonui Jablonskiui, nemaža
prisidėjusiam ir prie žodyno.
Skaityti Žodyną kaip nesibaigiančio gyvenimo nepabaigiamą
Knygą. Šventą Knygą. Žinau, kad yra tokių skaitytojų. Paminėsiu tik Romualdą
Granauską.
Priklausome tautoms, esančioms filologijos prieglobstyje.
Visa, kas mums istorijoje buvo esminga, siejosi su žodžiu, su jo liepsna ir
pelenu. Apie tai mąstyta ir Justino Marcinkevičiaus. Užbaigtas žodynas skatins
šios egzistencinės patirties reflektavimą. Bet pabaigtuvės turi duoti pradžią
naujiems darbams, taip pat ir modernesniems žodynams. Žodynas yra užbaigtas,
bet neužbaigiamas. Kiekvieno žodyno lizdo papildymas yra ir mūsų istorijos
papildymas, to, kas sugriauta, atstatymas, atkūrimas. Nauja žodyno projekcija
yra ir kultūros projekcija. Jaunoji lietuvių kalbininkų karta, užsiimanti
pozicijas būtent dabar, turėtų labiau pasitikėti kalbos mokslo tradicija ir
patys savimi. Kalba, jos išmanymas teikia daug galimybių ne tik kalbotyrai, bet
ir visai humanistikai. Dabartinė filosofija yra kalbos filosofija. Tai yra
ženkliška. Iš kalbos lengviau pereiti ne tik į filosofiją, bet ir į
sociologiją, literatūrologiją. Žmogaus tikrovė yra kalbos tikrovė. Jos
suvokimas, remiantis kalbos teikiamomis galimybėmis, tebėra ateities uždavinys.
Bet jau šiai dienai priklausytų noras, kad kiekviena kalbininkų karta parašytų
savo akademinę lietuvių kalbos gramatiką, iš naujo perskrodžiančią ir žodyno
medžiagą.
Kiekvienam namui reikia pamatų, reikia stogo. Tikėtina, kad
naujuose Lietuvių kalbos instituto rūmuose saugesnė yra ir žodyno kartoteka,
kad dausų šaly Kazimieras Būga, vienas genialiausių lietuvių, gali būti ramus
nesupelys, nesudegs, nesunyks tai, kas priklauso Lietuvai, jos turtui. Kad tas
turtas vis bus gausinamas, kad prie naujų lituanistikos strategijų kūrimo ir jų
vykdymo prisidės ir Lituanistikos centras.
Jeigu atsitiktų taip, kad lietuvių tauta išsivaikščiotų
(juk neveltui Ričardas Mikutavičius lyg pasergėdamas poezijos knygą pavadino
Kad Lietuva neišsivaikščiotų), ji liks savo žodyne, neišeis iš jo. Kalba yra
tautos būdo kodas, šifras, žodinio gyvenimo visuma. Bet ir sėkla, kuri sudygsta
tik žemėje, purenamoje ir laistomoje.
Jei prūsų kalbos žodynas būtų likęs didesnis
Jei būtų buvę
užrašyti kuršių, jotvingių, kitų baltų genčių žodžiai
Laimingas lietuvių kalbos likimas. Ne, nepavėlavęs, nors
kitos tautos ir valstybės žodyno darbą atliko prieš šimtą ir daugiau metų.
Gyvam niekas ir niekad nevėlu. Kad tik tauta turėtų stogą virš galvos
savo valstybę, kad ji pajėgtų ir norėtų rūpintis ne tik tuo, kas yra svarbu,
bet ir tuo, kas yra svarbiausia. Jaunas, labai jaunas buvo (ir liko) Vytautas
Mačernis, kai parašė nebeužmirštamą sentenciją: Maža tauta su dideliu žodynu
Atgal
|