Lietuvių kalbos žodynas

Straipsniai

Vladimiras Toporovas

Didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“ išėjus

2002 m. gegužės 21 d. buvo pasirašyta spausdinti dvidešimtąjį, paskutinį svarbiausio leksikografinio darbo tomą, kurio pasirodymas turi būti vertinamas kaip didingas herojiško pasiaukojimo lietuviškam žodžiui, lietuvių kultūrai, lietuvių tautai ir Lietuvai aktas ir kaip įvykis, siekiantis toliau pax lithuana. 2002 m. birželio 6–7 d. Vilniuje, Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre, įvyko mokslinė konferencija Leksikografijos ir leksikologijos problemos. Ši konferencija buvo skirta Antano Salio, vieno žymiausių Lietuvos lingvistų, 100-osioms gimimo metinėms paminėti ir akademinio Lietuvių kalbos žodyno darbų pabaigai pažymėti.
Svarbu pabrėžti, kad tokio masto leksikografinio darbo neturi daugelis valstybių, kur tradicijos, reikalingos tokiam darbui atlikti, susiformavo gerokai anksčiau, kur šaltinių gausa (ne tik senųjų rašytinių tekstų, bet ir užrašytų dialektologinėse ekspedicijose) žymiai pranoksta galimybes, turėtas šio žodyno sudarytojų (jų garbei būtina pasakyti, kad jie iš turimų šaltinių sugebėjo „išspausti“ viską, kas tik buvo įmanoma), kur kalbančių „savąja“ kalba ir „produkuojančių žodžius“ yra daug daugiau, o tai, savaime suprantama, suteikia platesnes leksikografinių ieškojimų galimybes.
Žodynas baigtas, ir visi dvidešimt jo tomų stovi lentynose pasiekiami ranka. Norėtųsi pasakyti, kad tai „pabaigtuvių vainikas“, tačiau atsitokėjęs prisimeni, kad kol gyva tauta, kalbanti savo kalba ir, kas svarbiausia, sugebėjusi šią kalbą išsaugoti net sunkiausių išbandymų laikotarpiu, tol leksikografo ir leksikologo profesija nebus pamiršta ir bus reikalinga. Ir jeigu, turint galvoje šio pasaulio sąlygiškumą, galima susilaikyti nepasakius apie pabaigtuvių vainiką, tai dabar pats laikas nukelti kepurę ir žemai nusilenkti žmonėms, atlikusiems šį tiesiogine ir perkeltine prasme sunkų darbą. Jų atminimas neišblės, ir dabar, prisiminus senuosius Egipto įrašus apie piramidžių statytojus, laikas pateikti nors kai kuriuos skaičius apie žodyno kūrėjus ir jų kūrinį.
Žodynas yra milžiniškas, bendra vidutinio dydžio formato (23,5x16,2 cm) 20-ties tomų apimtis viršija 20 000 puslapių (!). Daugiau kaip pusė žodyno tomų yra didesni nei 1000 puslapių, plg.: I – 1230 p., XII – 1220, II ir XVII – po 1187 p., XX – 1158, IX – 1107, VI – 1106, XIV – 1100, XVII – 1079, XIII – 1067, VII – 1040, V – 1008 ir t.t. Trumpiausias IV tomas yra 448 puslapių. Žodyno medžiagą rinko 457 darbuotojai, žodyno straipsnius rašė – 69, redagavo – 23.
Kaip ir daugelis reikšmingų darbų, Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) gali būti apibūdintas kaip didelė sudėtinga visuma, ne vien kaip jį sudarančių atskirų žodyno straipsnių sankaupa. Tai knyga, gyvenanti savarankišką gyvenimą ir sauganti atminimą visų, padėjusių konkrečiame kūrinyje įkūnyti lietuvių kalbos genialumą ir pačią kalbos idėją.
Kai šnekama apie tokius reikšmingus įvykius, sujungusius kūrėjus ir jų kūrinį, derėtų pakalbėti ir apie šį jų susitikimą paskatinusį įvykį –– kuriam ruošiamasi ir į kurį ateina ne tik kūrėjai, bet ir anksčiau už juos atsiradęs kūrinys –– pati lietuvių kalba, jau esanti, tačiau tarsi suvokianti tam tikrą savo sakytinės egzistencijos visavertiškumą ir trokštanti įsikūnyti rašytine forma ne tik ta kalba parašytuose tekstuose, bet ir žodyne, kur tarsi parade visi žodžiai išrikiuojami tam, kad jie matytų viską aplink save ir kad juos matytų visi, kam jų gali prireikti, kas juos vartoja ir dalyvauja jų kūrimo procese.
Nors leksikografijos tradicijos Lietuvoje palyginti dar jaunos, kaip, beje, ir pati raštija lietuvių kalba, tačiau nedera pamiršti leksikografijos laimėjimų, siekiančių trečiąjį – penktąjį XVII a. dešimtmečius. Ir jeigu pabandytume išvardyti tik kai kuriuos keturių amžių kelio etapus, tai pirmiausia reikėtų prisiminti 1642 m. Vilniuje pasirodžiusį Dictionarium trium linguarum (trečiąjį leidimą – įterpta redakcijos), pakartotinai išleistą 1677 m., 1713 m. ir 1979 metais; Wörterbuch der littauischen Sprache 1 Teil, išleistą F. Kuršaičio 1870 m. Halėje, bei taip pat jo Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halė, 1883 m. (plg. su vėliau išėjusiu Litauisch-deutsches Wörterbuch – Thesaurus linguae Lituanicae, 1–4, Göttingen, 1968–1973 m.); A. Juškevičiaus (Juškos)
) Литовский словарь, 1897–1922 m.; Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, 1–5. Heidelberg, 1932–1968 m., jau nekalbant apie vėlesnius lietuvių leksikografų darbus, tarp jų ir tarmių žodynus.
Lietuvių kalbos žodyno sudarymo istorijoje, apimančioje šešis dešimtmečius (1941–2002 m.), būta visko – ir kūrybinių laimėjimų, ir džiaugsmo, ir rūpesčių, susijusių su pajėgaus leksikografų kolektyvo formavimu, ir dramatiškų situacijų, kai atrodydavo, kad įsikišus priešiškoms jėgoms žodyno rengimas gali būti sustabdytas, ir savotiškos mistikos. Viena iš mistinių apraiškų laikytina žodyno rengimo trukmė – lygiai 100 metų, nei daugiau, nei mažiau. Norėtųsi priminti, kad dar likus šimtui metų iki paskutinio, 20-tojo tomo pasirodymo, K. Būga yra parašęs: Nuo 1902 m. gegužės – birželio mėnesio… pradedu žodyno medžiagą rašyti nebe sąsiuviniais, bet kortelėmis (K. Būga. Rinktiniai raštai, III, 13). „Didžiojo“ lietuvių kalbos žodyno sudarymo idėja įsitvirtino žymiausių Lietuvos humanitarinės inteligentijos atstovų sąmonėje. Kai kurie (pavyzdžiui, J. Jablonskis ir A. Vireliūnas), sužinoję apie Būgos ketinimus, paskubėjo perduoti jam kelis tūkstančius savo kartotekos kortelių. Be to, ir pats Būga, nepaisydamas susidariusių nepalankių sąlygų – Pirmasis pasaulinis karas, evakuacija į Rusijos gilumą, pablogėjusi sveikata ir t. t. – užrašė apie 150 000 kortelių ir 1923 m. pradėjo rašyti žodyno tekstą (plg. du pirmieji sąsiuviniai – Lietuvių kalbos žodynas, I sąsiuvinis, Kaunas, 1924 m.; II sąsiuvinis, 1925 m.). 1924 m. Būga miršta ir šiam plataus diapazono sumanymui iškyla žlugimo grėsmė. Bet likimas pagailėjo būsimojo žodyno.
Nuo 1930 m. kartoteką, jos tvarkymą ir visa, kas susiję su žodyno rengimu, perėmė Juozas Balčikonis, kuris gerai suprato žodyno rengimo tikslus, pasižymėjo praktiškumu bei buvo atsidavęs šiam reikalui. Sutvarkęs finansinius dalykus, Balčikonis sukūrė platų, įvairias Lietuvos vietoves apimantį informantų tinklą, jungiantį beveik visas parapijas – iš viso 857. Žodžių paplitimo faktoriaus paisymas, dažnai ignoruotas sudarant ankstesnius lietuvių kalbos žodynus, buvo naujas visai neseniai atsiradusios lingvistinės geografijos idėjų ir pirmųjų jos laimėjimų pritaikymas. Žodyno medžiagai rinkti buvo kviečiami universiteto (taip pat ir Vilniaus) studentai bei dėstytojai. LKŽ 20-ojo tomo gale esančiose V. Vitkausko pastabose nurodoma, kad per 60 žodyno rengimo metų medžiagą rinko net keletas tūkstančių rinkėjų. Šis žodynas iš tikrųjų buvo tautos reikalas – ir todėl, kad medžiagos rinkimo talkoje dalyvavo tauta, ir todėl, kad didžioji žodyno dalis skirta tautos kalbai.
Pirmasis LKŽ tomas išėjo 1941 m. rudenį, vokiečių okupacijos metais. Jame buvo 1008 puslapiai. Antrajame (1968 m.) šio tomo leidime – 1230 puslapių. Be to, šiame tome buvo pakeistos kai kurios neprofesionalų kritikuotos 1941 m. leidimo detalės. Antrasis LKŽ tomas buvo parengtas per karą, tačiau išleistas tik 1947 m.: jis taip pat buvo užsipultas ir 1969 m. buvo išleistas naujas leidimas (jo apimtis 1187 puslapiai, o pirmajame šio tomo leidime tebuvo 851 puslapis). Dėl nemalonumų, susijusių su žodyno leidimu, teko pakeisti instrukciją, kuria buvo vadovaujamasi leidžiant LKŽ I ir II tomus. Iš žodyno redaktoriaus (iš esmės vyriausiojo) pareigų atsistatydino Balčikonis, buvo sudaryta redakcinė kolegija, į kurią įėjo J. Kruopas, J. Kabelka, B. Vosylytė ir K. Ulvydas kaip atsakomasis redaktorius (LKŽ III tomas; į IV tomo redakcinę kolegiją buvo įtraukta Z. Jonikaitė). K. Ulvydas buvo paliktas ir IV bei V tomų atsakomuoju redaktoriumi. Leidžiant XI–XVI tomus jis ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Palaipsniui keitėsi ir kitų tomų redakcinės kolegijos sudėtis, atsakomuoju VI–X tomų redaktoriumi buvo J. Kruopas. Paskutinių keturių LKŽ tomų (XVII–XX) vyriausiasis redaktorius, atvedęs šį gigantišką žodyną prie sėkmingo finišo, buvo V. Vitkauskas.
Visiems, kurie pradėjo šį pasiaukojimo reikalaujantį darbą, kas parengė koncepciją ir vadovavo sudarant žodyno tomus, straipsnių autoriams, eiliniams darbuotojams, įvairiems Lietuvos gyventojų sluoksniams atstovaujantiems rinkėjams-entuziastams, visiems, padėjusiems atlikti šį žygdarbį, skirtą lietuviškam žodžiui, lietuvių kalbai, lietuvių kultūrai pagerbti, – visiems jiems dera žemai nusilenkti ir nuoširdžiai padėkoti. Aere perennius… galima pasakyti ir apie šį žodyną. Kaip sakė Balčikonis, žodyno darbas yra be galo, amžinas. Šis amžinas darbas neturi pasibaigti. Atėjo laikas padaryti išvadas apie šį darbą ir galvoti apie naujus jo etapus. Kalbėti čia ir dabar apie šio žodyno gerąsias savybes nėra reikalo. Kalbėti apie jo trūkumus (o jų, žinoma, yra, nors jie ir buvo šalinami žodyno darbui artėjant prie pabaigos) ir aiškintis, kas dėl jų kaltas, būtų nesugebėjimo suvokti skirtumą tarp didžių esminės svarbos dalykų, iš vienos pusės, ir ne visada pačių geriausių detalių, iš kitos, demonstravimas. Be to, tai atrodytų kaip lietuviško Žodžio šventei netinkantis „kakofonijos“ elementas.
LKŽ išleidimas – epochinės reikšmės įvykis, liudijantis aukštą jį sukūrusių Lietuvos mokslininkų ir humanitarinių tyrimų Lietuvoje lygį. Bet žodynas reikalingas ne vien lietuviams ir ne tik Lietuvoje. Didžiausią susidomėjimą jis kelia lituanistams ir baltistams, gyvenantiems ir dirbantiems ne Lietuvoje: pasirodžius LKŽ, jų mokslinių tyrimų galimybės padidėjo kelis kartus. Mes retkarčiais primirštame istorines lituanistikos ir baltistikos raidos perspektyvas tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Žvelgdami atgal, mes dar kartą įsitikiname, kad dabar, dviejų amžių (beje, ir tūkstantmečių) sandūroje, specialistų profesionalų, dirbančių šiose srityse, skaičius, palyginti su tarpukario laikotarpiu, ir baltų kalbomis kalbančiose šalyse, ir už jų ribų, išaugo – mažiausiai dešimteriopai (jeigu ne daugiau). LKŽ, be abejo, dar labiau pakeis šį santykį. Ypač gerai šio žodyno reikšmę, reikia manyti, suvokia baltistai, gyvenantys ne Lietuvoje. Jie kupini dėkingumo savo kolegoms lietuviams už šią nuostabiai brangią dovaną. Šių pastabų autorius – vienas iš daugelio. Todėl baigdamas prašau leisti pereiti nuo bendrų ir svarbių dalykų prie smulkių neesminių detalių, kurias būtų galima pavadinti „kančia dėl žodynų“, tiksliau – kančia dėl to, kad praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio antrosios pusės Maskvoje gauti žodynus, reikalingus studijuojantiems lietuvių (arba kitą) kalbą, buvo labai maža galimybių, o kartais jų visai nebuvo.
1947 m. pradžioje (tuo metu Lietuvoje buvo pažymimas pirmos spausdintos knygos – Mažvydo „Katekizmo“ – pasirodymo 400 metų jubiliejus) Maskvos universiteto profesorius Michailas Nikolajevičius Petersonas paskelbė pradinį sanskrito kursą. Kol mes mokėmės sanskrito gramatikos ir skaitėme atskiras frazes iš F. I. Knauerio sanskrito vadovėlio, kuriame prie tekstų buvo ir trumpas žodynėlis, viskas sekėsi neblogai, tačiau, kai reikėjo skaityti sudėtingesnius tekstus, patekome į keblią situaciją. Tam tikra išeitis iš jos atsirado visiškai netikėtai. Sužinojome, kad Tverskajos gatvėje esančiame knygyne Akademkniga, tiesiog už poros žingsnių nuo universiteto, yra užsilikęs neparduotas garsus XIX a. pabaigos septyntomis O. Böhtlingko žodynas (Sanskrit–Wörterbuch in kürzerer Fassung, bearbeitet von Otto Böhtlingk Th. 1–7 SPb., 1879–1889 m.), dabar parduodamas pusvelčiui, tik po penkis rublius už dalį. Mums tai buvo kaip Dievo dovana, nors vokiečių kalbą mokėjome nepakankamai. Šiaip taip, sunkiai galynėdamiesi su vokiečių kalba, mes gana greitai ir gerai ją išmokome, ir Böhtlingko žodynas atvėrė mums duris į sanskrito tekstus. Reikia pasakyti, kad ten pat buvo nusipirkti ir kai kurie kiti to paties žodyno tomai – gerokai papildytas variantas, paprastai vadinamas O. Böhtlingko ir P. Roto Peterburgo Didžiuoju sanskrito žodynu (
Большой Петербургский словарь санскрита). Tačiau dėl to, kad žodyno komplektas buvo ne visas, naudodavomės juo gana retai.
Kitų, 1948 m. pradžioje beveik tie patys studentai susirinko ir į M. N. Petersono pradėtus vesti lietuvių kalbos kursus. Buvo skaitomos lietuvių liaudies pasakos iš A. Šleicherio knygos (A. Schleicher. Litauisches Lesebuch und Glossar, Prag, 1857 m.). Ir šiuo atveju supratome, kad skaitant lietuviškus tekstus be vokiečių kalbos, kaip tarpinės, mes neapsieisime. Bet likimas mums buvo palankus – ir būtent dabar, kai pradėjome skaityti sudėtingesnius tekstus. Kartą Michailas Nikolajevičius į užsiėmimą atsinešė keletą B. Sereiskio Trumpo lietuvių–rusų kalbų žodyno (1948) egzempliorių. Žodyno „trumpumas“ (apie 35 000 žodžių) mus tenkino gana ilgai. Labai laiku pasitaikė ir S. J. Rozeno sudarytas bei B. A. Larino redaguotas rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (apie 15 000 žodžių) (1941 m.), užsigulėjęs viename iš Kuznecko tilto gatvės knygynų, kur jį ir nusipirkau dar 1947 m. Tačiau apetitas ateina bevalgant, ir netrukus bukinistiniame knygyne pasisekė gauti A. Juškevičiaus (Juškos) lietuvių kalbos žodyną, bet tik trečiąją dalį (t. 2, d. 1).
Žodynų alkis buvo numalšintas (arba, tiksliau, malšinamas) pradedant pirmuoju apsilankymu Lietuvoje, Kaune, knygyne Laisvės alėjos ir ją kertančios gatvės kampe, ir antikvariniame knygynėlyje Vilniuje, netoli Dominikonų vienuolyno. Kiek prisimenu, per pirmą apsilankymą buvo įsigyti du svarbūs žodynai – B. Sereiskio Lietuviškai-rusiškas žodynas (Kaunas, 1933 m.) ir J. Barono Rusų-lietuvių žodynas (Kaunas, 1933 m.). Pirmajame žodyne pasitaikančius trūkumus kompensuodavo antrasis žodynas – apie tai buvo pranešama jo antraštiniame lape (Antras naujai parašytas kirčiuotas leidimas). Vieno iš vėlesnių apsilankymų metu buvo įsigytas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1954 m.), kurio atsakomasis redaktorius buvo J. Kruopas, o redakcinės kolegijos nariai – J. Balčikonis, J. Kabelka, A. Lyberis, K. Ulvydas ir kt. Tai buvo gana didelis (apie 45 000 žodžių), pakankamai aukšto lygio ir šiuolaikiškas žodynas. Apie du – du su puse dešimtmečio jis man buvo svarbiausias lietuvių kalbos leksikografinis šaltinis, kol pasirodė kiek išsamesnis (apie 50 000 žodžių) A. Lyberio Lietuvių-rusų kalbų žodynas (1971 m.), tapęs man pagrindiniu, nuolat esančiu po ranka. Kadangi išeidavo vis nauji LKŽ tomai, šis žodynas pamažu traukėsi į nuošalę ir naudotis juo prireikdavo vis rečiau. Ypatingo džiaugsmo suteikė keli reti (tarp jų ir specialieji) leksikografiniai leidiniai, kuriuos pavyko nusipirkti. Iš jų išskirčiau Sirvydo Dictionarium trium lingvarum 1713 m. leidimą ir Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje (1941 m.). Šios ir kai kurios kitos knygos buvo įsigytos, aišku, ne bukinistiniuose knygynuose, o kitur, laikantis ypatingo atsargumo.
Tačiau inercija, atsiradusi stengiantis kompensuoti deficitą, kai kada vedė prie perdėto, dažniausiai nepateisinamo, atsargų kaupimo (taip bent rodo šių eilučių autoriaus patirtis). Retkarčiais, dažniausiai atsitiktinai, tekdavo naudotis J. Talmanto Lenkų-lietuvių kalbų žodynu (1955), Rusų-lietuvių kalbų žodynu (1949 m., 2-as leidimas – 1955 m.; plg. su fundamentaliuoju Rusų-lietuvių kalbų žodynu, išėjusiu devintajame dešimtmetyje), Ch. Lemcheno Trumpu rusų-lietuvių kalbų žodynu (1957 m.), jo knygele Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei. Lietuviškieji skoliniai (1970 m.), o tuo labiau A. Novodvorskio Trumpu rusiškai-lietuvišku techniniu žodynu (1949 m.) ir kt.
Ypač domino specialieji žodynai, pavyzdžiui, A. Lyberio Sinonimų žodynas (1980 m.) arba K. B. Vosylytės sudarytas Lietuvių kalbos palyginimų žodynas (1985 m.), puikūs A. Vanago darbai – Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas (1981 m.), nekalbant jau apie kitus A. Vanago darbus, susijusius su hidronimais, ir ypač vertingas, lenkiantis kitus šios srities tyrimus, dviejų tomų Lietuvių pavardžių žodynas. A–K, L–Ž (1985 m., 1989 m.), kurio sudarymui vadovavo būtent Vanagas. Negalima nepaminėti ir kiek kuklesnio K. Kuzavinio ir B. Savukyno Lietuvių vardų etimologinio žodyno (1987 m., 1994 m.). Su dėkingumu prisimenu grupės specialistų parengtą žodynėlį Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas (Vilnius, 1963 m.), kuriuo taip pat teko naudotis. Labai vertinga Z. Zinkevičiaus knyga apie lietuvių antroponimiką, parašyta remiantis XVII a. Vilniaus tikriniais vardais (Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, 1977 m.). Be to, naudingas buvo ir apibendrinamasis lietuvių tyrinėtojos J. Laučiūtės žodynas
Словарь балтизмов в славянских языках  (1982 m.), reikalaujantis, deja, papildymų ir tęsinio. Devintajame dešimtmetyje Lietuvoje pasirodė fundamentalus Rusų-lietuvių kalbų žodynas, kurį rengiant ir leidžiant dalyvavo jau anksčiau minėtas Ch. Lemchenas.
Leksikografijos ribos labai išsiplečia aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose, pasirodžius senųjų rašytinių tekstų ir tarmių žodynams. Iš pirmųjų reikėtų išskirti svarbiausių XVI a. vidurio tekstų žodynus, neabejotinai praturtinančius mūsų žinias apie istorinę lietuvių kalbos leksikos raidą. 1979 m. išleidžiamas Pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Konstantinas Širvydas. Dictionarium trium linguarum. Šį žodyną parengė A. Lyberio vadovaujamas kolektyvas, sugebėjęs atkurti seniausią lietuvių leksikografijos darbą. Sirvydo leksiką tyrinėjo K. Pakalka. Šių tyrimų pradžia susijusi su jo disertacija „Pirmasis lietuvių kalbos žodynas“ (Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, 1629), padėjusia pradžią ne vienam šio autoriaus straipsniui. Ne mažiau reikšmingas ir vertingas D. Urbo parengtas Martyno Mažvydo raštų žodynas (1996 m.). 1970 m. Lietuvių kalbotyros klausimuose (t. 12) pasirodė J. Kruopo studija 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika, parašyta remiantis to paties autoriaus disertacija. Šis autorius yra nemažai tyrinėjęs ne vieno senųjų Lietuvos rašytojų tekstų leksikografinę specifiką. Senosios lietuvių leksikografijos baruose sėkmingai darbavosi ir lenkų mokslininkas Č. Kudzinovskis. Jis parengė fotografuotą Chilinskio lietuviškos Biblijos leidimą (1958 m.) ir 1964 m. Poznanėje išleido jos indeksą – Biblia litewska Chylińskiego: Nowy Testament 3: Indeks. Ne mažiau reikšmingas yra ir Kudzinovskio dvitomis (A–N, O–Ž) Index-słownik do „Daukšos Postilė“ (Poznań, 1977 m.) ir kt. 1987 m. buvo išleistas XVIII a. rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas ir jį sudarančių žodžių indeksas (leidinį parengė V. Drotvinas). K. Donelaičio tekstų leksikos analizė pateikta J. Kabelkos knygoje Kristijono Donelaičio raštų leksika (1964 m.). Pagrindinę šios knygos dalį sudaro didžiojo XVIII a. lietuvių poeto leksikos žodynas. Tarp antrųjų (lietuvių kalbos tarmių žodynų) ypatingo dėmesio nusipelno solidžios apimties ir fundamentalus V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas (1976 m.), G. Naktinienės, A. Paulauskienės ir to paties V. Vitkausko parengtas Druskininkų tarmės žodynas (1988 m.), A. Vidugirio ir J. Petrausko Lazūnų tarmės žodynas (1985 m.), A. Vidugirio Zietelos šnektos žodynas (1998 m.). Nederėtų pamiršti ir mažesnės apimties lietuvių šnektų leksikos rinkinių. Reikšmingi ir tie leksikografiniai darbai, kuriuose fiksuojami lietuvių kalbos elementai, randami baltarusių paribio ir tolimesnėse šnektose, kadaise priklausiusiose lietuvių kalbos plotui. Pavyzdys gali būti E. Grinaveckienės darbai
Мiкратапанiмiя Беларусi (1974 m.) ir Слоўнiк беларускiх гаворак паўночна-заходняй Беларусi i яе пагранiчча 1–5 (Мiнск, 1979–1986 m.) ir kt.
Išvardytieji lietuvių leksikografijos laimėjimai sudaro tinkamą foną ir natūraliai besiplečiantį kontekstą tam veikalui, kuris dabar yra centre – Lietuvių kalbos žodynui, šešis dešimtmečius trukusio darbo – tikro žygdarbio, rezultatui. Laikas, per kurį buvo parengtas ir sukurtas žodynas, tolygus žmogaus gyvenimui. Gera suvokti, kad šis laikotarpis išsiskiria pastoviu ir glaudžiu bendravimu su žodynu: skaitytojas galėjo manyti, kad būtent jis eina prie žodyno, tačiau ir žodynas, savo ruožtu, ėjo skaitytojo link. Ir be šio abipusio judėjimo susitikimas su lietuvių kalbos genijaus apraiška būtų buvęs neįmanomas. Laiminga tauta, turinti tokį žodyną, vertinanti jį ir grindžianti juo kelią į nemirtingumą.
Šių pastabų-„atsiminimų“ autorius nuoširdžiai dėkoja draugams ir kolegoms, ypač – A. Sabaliauskui, Z. Zinkevičiui, V. Mažiuliui, A. Vanagui, A. Vidugiriui, padėjusiems dosnia savo darbų gausa palaikyti ryšį su lietuvišku žodžiu ir lietuvių kalbos dvasia.

 

Skelbta:  Топоров В. Н. К выходу в свет большого „Словаря литовского языка“ // Балто-слaвянские исследования, XVI. – Москва, 2004, с. 408–415; tas pats lietuvių k.: Didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui išėjus / vertė D. Sabromienė, redagavo G. Naktinienė. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2004, rugs. 23–spal.6, p. 2, 7.

Atgal

© 2011–2013 Lietuvių kalbos institutas | | Licencija MetaShare commons BY NC